Regis, dainininko, dainų autoriaus ir vokalo pedagogo Sashos Song (Dimos Šavrovo) gyvenime netrūksta nieko: ilgametė sėkminga karjera, gausybė koncertų, gerbėjų, geriausi draugai ir šeima visada šalia. Vyksta pasiruošimas eurovizijos atrankai о taip pat anksčiau, dėl dainininko balso stygų ligos perkeltam jubiliejiniam koncertui „Sasha Song: Dima Šavrovas po 20 metų“ kuris vyks gruodžio 28 d. didžiojoje LRT studijoje. Atlikėjas pripažįsta, jog dabar tikrai yra laimingas ir džiaugiasi vienais gražiausių metų savo gyvenime, tačiau kasdienybė ne visada buvo tokia idiliška. Dar neseniai Sasha Song sirgo gilia depresija, turėjo priklausomybę nuo stiprių raminamųjų vaistų ir alkoholio, kentėjo nuo panikos priepuolių ir įvairių fobijų. Tik gydytojų akistata privertė susimąstyti ir savo įpročius keisti iš esmės. Apie veiksnius, pastūmėjusius į šį problemų liūną, depresijos, alkoholio įtaką sveikatai, karjerai, santykiams su šeima bei stebuklingus sveikimo rezultatus interviu su Sasha Song.

  – Prieš keletą mėnesių, viename straipsnyje esi minėjęs, kad kadaise išgyvenai sunkų laiką: tave kankino alkoholizmo problema, buvo apėmusi depresija. Kas lėmė, kad įsisukai į šių liūną? Kaip anuomet atrodė tavo kasdienybė?

– Greičiausiai viskas prasidėjo tada, kai po debiuto didžiojoje „Eurovizijos“ scenoje buvau apkrautas darbais: ilgos kelionės, susitikimai, koncertai, privatūs renginiai, repeticijos, intervių, televizijos laidų filmavimai, muzikiniai projektai, dainų kūrimas ir įrašai, asmeninis verslas… Kankino nuolatinis fizinis ir psichologinis nuovargis dėl visuomenės spaudimo ir atsakomybės. Anuomet net muzika man buvo tapusi darbu, o ne malonumu. Tuomet po truputį pradėjo kristi susidomėjimas muzika ir tai turėjo įtakos mano elgesio, mąstysenos kaitai. Mane pradėjo kamuoti panikos, nerimo ir baimės priepuoliai. Tada pradėjau ragauti alaus, vėliau ir stipresnių gėrimų. Alkoholis man padėjo atrasti ramybę. Niekada neturėjau fizinės priklausomybės nuo alkoholio, tačiau jis man padėjo jaustis geriau psichologiškai. Tai kenkė santykiams su draugais ir artimaisiais, trukdė darbui, tad, neilgai trukus, į gyvenimą įsisuko ir depresija.

– Kokiais bruožais pasireiškė depresija?

– Depresija – sunki liga, į kurią žmonės dažnai nežiūri rimtai dėl savo žinių stokos. Ryškiausias požymis – intereso darbui praradimas. Nenorėjau nei dainuoti, nei važiuoti į studiją, nei koncertuoti, nei lįsti iš lovos. Buvo apėmusi apatija viskam, o alkoholis padėdavo užsimiršti ir pakelti nuotaiką.

– Kaip depresija, alkoholio problema atsiliepė Tavo karjerai? Ar nenukentėjo Tavo koncertai, pedagoginė veikla? Ar dar buvo jėgų kurti?

– Darbas tikrai nukentėjo. Nebuvo jokio įkvėpimo, nesinorėjo kurti ar net sėsti prie pianino. Liūdniausia tai, kad keletą kartų „pavedžiau“ žmones ir neatvykau į kai kuriuos koncertus. Žinoma, dėl to labai gailiuosi, tačiau tuo metu liga valdė mane, o ne aš ją. Kai esi išgėręs, atsakomybės jausmas dingęs. Tik atsikėlęs supranti, ką padarei, tačiau jau būna per vėlu ką nors pakeisti ir tada vėl norisi išgerti, kad nejaustum graužaties. Uždaras ratas!

–  Kaip nuolatinis vaistų, alkoholio vartojimas atsiliepė tavo sveikatai?

– Mano sveikata buvo labai pablogėjusi. Tam, kad numalšinti nerimą, panikos priepuolius ir atprasti nuo alkoholio, vartojau stiprų raminamąjį preparatą „Xanax XR“ (pailginto atpalaidavimo tabletės; veiklioji medžiaga: Alprazolamas), kartais net iki 10 mg per dieną. Planas neišdegė. Praėjus pusantrų metų nuo vaisto vartojimo pradžios, pradėjau vartoti „Xanax XR“ kartu su alkoholiu.  Žaidžiau „rusišką ruletę“ su savo gyvenimu ir širdis galėjo tiesiog neatlaikyti tokio „kokteilio“. Privalėjau atprasti nuo šio vaisto, o tai užtruko dvejus su puse mėnesių. Tai buvo sunkus, lėtas ir kankinantis procesas. Pamenu, jog, atlikus kraujo tyrimus, gydytoja pasakė, kad, jei nenustosiu gerti, man gali prasidėti kepenų cirozė. Buvo aiškiai pasakyta, kad, jei gersiu toliau – mirsiu. Man reikėjo rinktis: arba mirti, arba mesti alkoholį. Tai buvo svarbiausias lūžis. Kai kentėjo darbas, man buvo pikta pačiam ant savęs, tačiau nesugebėjau nieko padaryti. Kai viskas peržengė į sveikatos lygį, mąstymas pasikeitė staiga. Aš vis dėlto nusprendžiau mesti alkoholį ir pasirinkti gyvenimą.

–  Neretai sakoma, kad sergant depresija reikia apie tai kalbėti viešai. Ar kreipeisi pagalbos į gydytojus, apie tai papasakojai savo draugams, artimiesiems? Kas labiausiai padėjo nuo jos pasveikti?

– Iš pradžių man buvo gėda kam nors pasakyti, kad turiu tokią problemą. Žinoma, mano šeima, draugai patys sakė, kad aš turiu rimtą bėdą, tačiau kol pats to nesupratau, nepripažinau, man negalėjo padėti niekas. Mano nervų sistema buvo labai pažeista. Dėl serotonino trūkumo, sutriko cheminių medžiagų balansas, tad teko gerti vitaminų, amino rūgščių papildų ir antidepresantų. Pasveikti labiausiai padėjo alkoholio atsisakymas ir sveika mityba. Taip pat padėjo pokalbiai su psichoterapeutais, ligų priklausomybės centro specialistais. Anksčiau saugumo būseną pasiekdavau išgėręs. Dabar mano saugi būsena jau 8 mėnesius yra buvimas blaiviu ir tokia būsena man patinka kur kas labiau. Seniai nesijaučiau taip gerai, kaip jaučiuosi dabar. Tikriausiai toks laimingas nebuvau jau penkerius metus.

–  Kokios baimės Tave anuomet kankino? Ar šiuo metu esi galutinai jų atsisakęs?

– Mane kankino socialinė fobija, agorafobija, aukščio ir uždarų patalpų baimė o panikos atakas ir agorafobiją gydyti nelengva. Negalėdavau neišgėręs bendrauti su žmonėmis, išeiti iš namų, lipti į lėktuvą, nes, maža to, kad jis skrenda aukštai, tai tuo pačiu metu ir uždara patalpa. Vengiau tokių situacijų, kurios išprovokuoja panikos ataką. Negalėjau dirbti ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Naktį prieš skrydį dėl baimės negalėdavau užmigti. Taip pat bijojau kilti liftu. Dabar man pačiam juokinga, tačiau tada, žinodamas, kad pas draugus reikės kilti liftu, svarstydavau, kad liftas gali užstrigti. Jei jis sustos, man reikės nurimti, o kaip aš nurimsiu? Išgėręs. Kartais nepakeldamas baimės į 12-ą aukštą tiesiog kildavau laiptais. Dabar šias fobijas pavyko pažaboti. Pats nustebau, jog, prieš kelias savaites skrisdamas į Olandiją buvau visiškai ramus. Tai labai džiugina.

– Kaip pasikeitė Tavo gyvenimas, atsisakius alkoholio?

– Mano gyvenimas pasikeitė drastiškai. Visiškai atsisakyti alkoholio buvo geriausias spendimas mano gyvenime. Per pusę metų padariau tiek, kiek nesu padaręs per kelis metus. Pradėjau atsakingiau žiūrėti į darbą, mėgautis tuo, ką darau, o ne atlikti kaip robotas, racionaliai vertinti savo gyvenimą, aplinką. Anksčiau nebūčiau pagalvojęs, kad galima iki paryčių sėdėti bare, negerti alkoholio ir labai smagiai leisti laiką. Pagerėjo santykiai su šeima, finansinė padėtis, nes alkoholis nėra pigus malonumas. Atsirado pasitikėjimas savimi, pasikeitė draugų ratas, tad pasikeitė ir interesai.

–  Neretai atrodo, kalbama, kad žinomi žmonės turi viską: darbą, karjerą, pripažinimą. Ir vis tik, kas nutinka, kad jie, netgi dažniau nei aplinkiniai, jaučiasi nelaimingi?

– Žinomiems žmonėms nelengva rasti draugų, kurie su jais bendrauja vien dėl jų asmenybės, o ne žinomumo. Dažniausiai jie lieka išnaudoti, įskaudinti, vieniši, todėl aš labai vertinu savo draugus. Jų nėra labai daug, kai kurie net neklauso mano muzikos ir man tai visiškai nesvarbu, nes aš žinau, kad jie su manimi ne dėl žinomumo. Man nereikia pagyrų, aš vertinu nuoširdžią, tikrą draugystę.

– Ko palinkėtum kiekvienam, sergančiam alkoholizmu, depresija, bet bijančiam apie tai kalbėti?

– Visų pirma reikia prisipažinti sau, nes niekas kitas, išskyrus tave patį, tau nepadės. Reikia nebijoti apie tai kalbėti. Reikia turėti drąsos prisipažinti bei mylėti save. Kai prisipažinau, gavau daug palaikančių laiškų. Manęs niekas nesmerkė ir netgi priešingai, daug kas palaikė. Žmonės gerbia prisipažinimą, drasą, valią ir tau padeda. Galiausiai, jei šalia nėra draugų, galima kreiptis į ligų priklausomybės centrą, kuriame tikrai bus suteikta profesionali pagalba. Man pasveikti padėjo ne tik šeima, draugai, bet ir gydytojai. Yra įvairių pagalbos būdų, tačiau svarbiausia žengti pirmąjį, prisipažinimo, žingsnį. Pasak psichoterapeuto M.G. Maksimaliečio, kartais labai svarbu yra pačiam žmogui leisti pajusti „dugną“. Kartais reikia leisti jam suvokti, jog dar šiek tiek, ir jis praras viską – darbą, šeimą, sveikatą. O pradėjęs gyventi blaiviai ir suvokęs, koks tai džiaugsmas, nori garsiai apie tai skelbti visam pasauliui. Dažnai anksčiau gėrę žmonės turi pažįstamų, draugų, kurie vis dar tai daro, tačiau prisiminus savo ankstesnį gyvenimo būdą, nenorėtų grįžti į praeitį jokiu būdu.