2018-05-15 18:00 / 20:00
J. Miltinio dramos teatras. Mažoji salė.
|
Režisierė ir pjesės autorė – Greta Gudelytė
Vaidina: Vilma Raubaitė, Kristina Švenčionytė, Ričardas Bartašius, Samanta Pinaitytė/Greta Gudelytė Premjera: 2016m. sausio 30d. Ar gyvybė turi pradžią? Ar ji turi pabaigą? Ar tai tik mūsų konceptas, kuriame netelpa amžinybės suvokimas? |
O jeigu gyvybė yra amžinai, tik skirtinguose etapuose ji vis keičia apdarus? Mes išeiname, persiriangiame ir sugrįžtame, ir vėl išeiname, ir tame nėra tragedijos, yra tik jautrios pamokos.
Ar sunku įsivaizduoti, kad kūdikis, kuris palieka šį pasaulį taip ir neįžengęs į jį nepatiria tragedijos, jis nueina toliau, palikdamas sunkiai įsisamoninamą pamoką čia gyvenančiam.
Ar sunku įsivaizduoti, kad mūsų brangiausias santykis yra amžinas, nes mes vis iš naujo susitinkame vis kitaip apsirėdę, tam, kad vis naujas pamokas išmoktume.
Ar tai tik saviguoda ir savęs išteisinimas?
Tokie klausimai keliami Apeirono teatro spektaklyje „Žinduolių perėja“, kuriame analizuojamas motinos ir vaiko, brangiausių vienas kitam žmonių santykis. Tai vienas jautriausių spektaklių Apeirono teatro repertuare, kviečiantis susimąstyti apie gyvybės jautrumą ir svarbą, apie dviejų žmonių ryšio gilumą ir trapumą, apie sielvarto metamorfozes.
Režisierė ir aktoriai kuria sapno / hipnozės aplinką, kurioje išdidinami įvairiais amžiais gyvenimo galimybės netekusių žmonių virpėjimai, sujungti su mintimi, kad asmens tragedija yra tik šito gyvenimo tragedija, bet žiūrint plačiau – amžinasis ryšys tęsis ir toliau, kaip tesėsi ir dešimtis ar šimtus metų atgal. Kad mirtis amžinojo ryšio šešėlyje yra visiškai sąlyginė. Kad tik perėjęs uždraustą perėją žmogus gali suvokti atleidimo ir amžino gyvenimo dovaną.
„Perėja“ yra ne tik pojūtis, bet ir universali metafora. Inkarnacijos ir karmos subtilybės apipintos dėsniais. Tai, kad esame gimę, apsprendžia mus iš esmės: kaip rūšį, kaip žmones. Biologiškai esame žinduoliai, kuriems skirtas gyvenimo pažadas, o kartu didi užduotis tapti žmonėmis. Šis perėjimas yra visų kebliausias dalykas. Tam reikia labai daug jėgų arba malonės. Dažniausiai tą dalyką pavadinam likimu. Žindymas šiame spektaklyje lyg likimo permaldavimas. Lyg nesibaigianti antrų šansų skrynia.
Ar sunku įsivaizduoti, kad kūdikis, kuris palieka šį pasaulį taip ir neįžengęs į jį nepatiria tragedijos, jis nueina toliau, palikdamas sunkiai įsisamoninamą pamoką čia gyvenančiam.
Ar sunku įsivaizduoti, kad mūsų brangiausias santykis yra amžinas, nes mes vis iš naujo susitinkame vis kitaip apsirėdę, tam, kad vis naujas pamokas išmoktume.
Ar tai tik saviguoda ir savęs išteisinimas?
Tokie klausimai keliami Apeirono teatro spektaklyje „Žinduolių perėja“, kuriame analizuojamas motinos ir vaiko, brangiausių vienas kitam žmonių santykis. Tai vienas jautriausių spektaklių Apeirono teatro repertuare, kviečiantis susimąstyti apie gyvybės jautrumą ir svarbą, apie dviejų žmonių ryšio gilumą ir trapumą, apie sielvarto metamorfozes.
Režisierė ir aktoriai kuria sapno / hipnozės aplinką, kurioje išdidinami įvairiais amžiais gyvenimo galimybės netekusių žmonių virpėjimai, sujungti su mintimi, kad asmens tragedija yra tik šito gyvenimo tragedija, bet žiūrint plačiau – amžinasis ryšys tęsis ir toliau, kaip tesėsi ir dešimtis ar šimtus metų atgal. Kad mirtis amžinojo ryšio šešėlyje yra visiškai sąlyginė. Kad tik perėjęs uždraustą perėją žmogus gali suvokti atleidimo ir amžino gyvenimo dovaną.
„Perėja“ yra ne tik pojūtis, bet ir universali metafora. Inkarnacijos ir karmos subtilybės apipintos dėsniais. Tai, kad esame gimę, apsprendžia mus iš esmės: kaip rūšį, kaip žmones. Biologiškai esame žinduoliai, kuriems skirtas gyvenimo pažadas, o kartu didi užduotis tapti žmonėmis. Šis perėjimas yra visų kebliausias dalykas. Tam reikia labai daug jėgų arba malonės. Dažniausiai tą dalyką pavadinam likimu. Žindymas šiame spektaklyje lyg likimo permaldavimas. Lyg nesibaigianti antrų šansų skrynia.
Spektaklį dalinai finansavo:
Klaipėdos miesto savivaldybė
Klaipėdos miesto savivaldybė