Dainininkė GIEDRĖ pristato naujausią albumą, o kartu – pirmąją savo plokštelę „Dykumos ir gatvės“. Viršelio vizualizacija idealiai atspindi asmeninę GIEDRĖS visatą, per kurią ji lekia specialiai pagaminta žaisline raketa. Interviu dainininkė pasakoja, kodėl įsigeidė raketos, vardan ko būtų išsioperavus šonkaulius ir kokius močiutės žodžius pasikartojo, kai teko kantriai laukti savo eilės vinilų fabrike.

GIEDRE, pagaliau rankose laikai albumą. Šūkčioji iš laimės? Regis, pernelyg ilgai teko jo laukti…

Išties, labai laukiau šio savo albumo. Dainos sukurtos ir įrašytos ne vakar. Tiesą sakant, kol vyko visa šio vinilo gamyba, aš visiškai nesiklausiau savo naujųjų dainų. Perklausiau tik dabar, praėjus geram pusmečiui. Brač, geras darbas gavosi. Tad ir vėl lenkiuosi prodiuseriui Faustui Venckui, kuris neįtikėtinai peršoka į mano muzikos braižą, pagauna detales ir leidžia dainoms skambėti „giedriškai“, o aš, klausydama mūsų bendrų idėjų, jaučiuosi komfortiškai ir lieku savimi. Taip pat už albumo dalinį finansavimą dėkoju asociacijoms LATGA ir AGATA.

Tai – pirmoji tavo plokštelė. Panorai ją turėti didžiausio vinilų deficito laikmečiu. Ar įsivaizdavai, kad šiais laikais viskas tiek užtrunka?

Manau, kad viskas visada vyksta pačiu laiku. Mano močiutė sakydavo: „Neskubėk, Giedriulka, gyventi. Dūšia palengva iš kūno išeis.“ (Šypsosi.) Visi muzikantai dabar tame pačiame katile. Kita vertus, valio, kad yra tiek sukurtos muzikos, kad tenka laukti eilėse prie vinilų fabrikų staklių.

Tavo vinilas – ultra stilingas, nuo dėklo iki pačios permatomos, neoninės plokštelės. Dalyvavai dizaino kūrime? Kam jį patikėjai?

Man albumų viršelių dizainas itin svarbus dar nuo „Empti“ laikų. Šį kartą buvo ypatingai gera dirbti kartu su dizaineriu Antanu Laukaičiu. Albumo pavadinimas „Dykumos ir gatvės“: man tai vizualiai asocijavosi su beribe visata ir joje vykstančiu judėjimu. Neklauskite kodėl, bet šovė mintis, kad geriausias transportas toje begalybėje yra raketa ir aš jos noriu. Tikros, ne 3D! Antanas pagavo mintį ir kartu su savo komanda pagamino man raketą, aš ją prisijaukinau ir išvedžiau pasivaikščioti, o fotografė Monika Penkutė tai užfiksavo. Sutikite, ne kiekvienas turi tokią prabangą. (Juokiasi.)

Plokštelės viršelio „paradinę“ pusę atidavei žaisliukui, pati pasilikai ant nugarėlės. Kodėl?

Būna žmonių, kuriems „Ferrari“ irgi yra žaisliukas. Mano atveju, ši raketa yra fizinis albumo simbolis. Absoliučiai vienetinis rankų darbas. Ir, kaip jau minėjau, aš galiu su ja prasinešti skersai išilgai per visas dykumas ir gatves.

Viršelio nuotraukoje atrodai pribloškiančiai. Tai – dizainerio Roberto Kalinkino nuopelnas ar tiesiog esi gražiausiuose savo metuose?

Tik kosmonautas gali suprasti kosmonautę. (Juokiasi.) O kas gi daugiau, jei ne Robertas? Papasakojau jam idėją apie raketą ir tik pasakiau, kad suknelė turėtų netrukdyti baltam viršelio fonui. Jis tuo metu velniškai neturėjo laiko, ruošėsi kelionei į užsienį, bet skrydžio dieną paskambino man ir sako: „Atvaryk, bus arba labai gerai, arba visiškai nepatiks.“

Atvažiuoju pas jį primatavimui ir tūpteliu iš nuostabos. Deimantas! „Robertai, ar aš tilpsiu į ją?!” – paklausiu, pamačiusi miniatiūrinį skaidrų ir keičiantį spalvas meno kūrinį iš atskirų mažų detalių. Tilpau. Būčiau išsioperavusi šonkaulius, kad tik tilpčiau. (Juokiasi.) Taip, Robertas labai gerai jaučia, kaip vizualizuoti mano polėkį.

Šiame albume yra jau išpopuliarėjusių tavo dainų. O ką pati laikytum išskirtiniausiu šio rinkinio kūriniu?

„Dykuma“, „Gatvės“, „Kartoji man“ yra tarsi tęstinumas mano albumo „Nuolat pildoma“. Bet po to, kuriant dainas tarsi susijaukė kortos, gimė „Šiaurės vėjas“ su Marijonu. Nesinori pasakoti apie kitas dainas raštu, – noriu, kad žmonės patys klausytų ir susidarytų savo įspūdžius. Nenoriu nei persigirti iš anksto, nei nusivertinti. Man gražios visos albumo dainos.

Ar galima tikėtis albumo pristatymo koncertų? Kaip juos įsivaizduotum: kokia turėtų būti erdvė, kurioje toks albumas suskambėtų geriausiai ir atsiskleistų visomis neoninėmis spalvomis?

Visų pirma, pasaulis turi išsilaižyti pandemines žaizdas, o tuomet visų laukiu mano kosmose, galėsime pralėkti raketa. (Šypsosi.) Laukiu šiltų orų. O šiaip, gerai, kad priminei: aš vis dar svajoju surengti koncertą Palangoje, Birutės parko rotondoje. Ten, kur nėra sienų ir ribų.

Kokiam klausytojui šį albumą skiri?

Kažkaip natūraliai žmonės pasirenka mano muziką. Ir jie visi labai skirtingi. Dėkoju už tai ir siunčiu bučkį. Gero klausymo visiems!