Etnografą, vienos garsiausių Lietuvos kapelų „Sadūnai” lyderį, muzikantą Gintarą Andrijauską dvi jo ne mažiau talentingos dukros –dvynės „Baltos varnos” Milda ir Teresė vis dažniau ištraukia į neįprastas erdves. Prieš pat šventes, Kaune, VDU salėje ir Vilniuje, Kongresų rūmuose tėtis su dukromis pasirodys šventiniame koncerte „Neįtikėtini bardų duetai”. „Auginti dvynes yra nuostabiausias dalykas pasaulyje”, – sako Gintaras.
Jūsų dukros Teresė ir Milda jau užaugę, kokie prisiminimai likę iš jų vaikystės?
Nuostabiausi! Nesakau, kad buvo lengva, bet tikrai žinau, kad buvo nuostabu. Kai sužinojau, kad laukiamės dvynukų – tuomet dar nežinojome, kad tai bus dvi mergaitės – labai apsidžiaugiau. Jau vien dėl to, kad vaikystėje beprotiškai pavydėjau dvyniams. Vis galvodavau: jeigu turėčiau brolį dvynį, ak, kaip mes dainuotume!
Tuo metu, kai Teresė ir Milda gimė, gyvenome be namų, kraustėmės iš vienų į kitus. Sunkiausia buvo mamai, žinoma. Kiek galėdami savo dvynukes lepinome, kai kas net sakydavo, kad per daug. Ne apie daiktus kalbu, jos augo turėdamos labai daug meilės, rūpesčio ir džiaugsmo.
Kokios būdavo jūsų Kalėdos, ar sesės per šventes namuose ruošdavo muzikinius pasirodymus?
Namuose labiau vykdavo pasirengimai koncertams, kurių tikrai netrūkdavo ir darželyje ir mieste. Mama – audėja ir siuvėja jas aprengdavo, aš kartais joms dainas parašydavau. Taigi, pasirodymams scenoje ruošdavomės visi kartu. Ir „Neįtikėtinų duetų“ scenoje visi kartu dainuosime apie eglutę. Aš dainą išverčiau iš vokiečių kalbos ir paruošiau mergaitėms, kai jos dar buvo mažos. Labai mėgo ją dainuoti.
Tai ne pirmasis kartas, kai dainuosite su „Baltomis varnomis“?
Visi keturi mes turėjome šeimos kapelą, vadinomės “Viksva”. Neturėjome didelių pretenzijų, bet sudalyvavome festivalyje Latvijoje, buvome išvykę į Vokietiją, koncertavome ten gyvenantiems lietuviams.
Esu pastebėjęs: jei namuose dainuojama, tai lengviau ir susikalbama. Mūsų šeimoje dainuojama nuo neatmenamų laikų – iš vaikystės prisimenu, kaip su savo tėvais susėsdavome vakarais ir dainuodavome. Susidainuoti šeimoje – būtina.
Muzikantai ar aktoriai savo vaikams dažnai pataria nesirinkti to paties kelio. Jūsų dukros nuėjo paskui jus…
Suprantu artistus tėvus, kurie taip galvoja, man pačiam kartais norėtųsi, kad dukros turėtų kitas profesijas. Puikiai žinau, kaip nelengva dirbti scenoje. Kita vertus, kiekvienas darbas turi povandeninių akmenų, su kuriais tenka susidurti.
Ar tik ne jūs savo baltaplaukes dvynes pavadinote „Baltomis varnomis“?
Oi, ne! Mokykloje kažkas joms mestelėjo: nebūkit baltos varnos. Jos atsakė – būsim! Merginos užsispyrusios, ne veltui jų mama – tikra žemaitė. Namuose pravardžių mergaitės neturėjo – mergom vadindavome. Tiesą sakant, gerus vardus išrinkome, lengva jais buvo šaukti. Ne todėl jos baltos varnos, kad abi baltos! Gyvenimas kartais pats atneša pavadinimus.
Ar leidžiate dukroms jus kritikuoti?
Jeigu jos mato, kad kažkas ne taip – pasako. Nepykstu. Anksčiau aš jas mokydavau, dabar – jos mane. Ruošdamiesi šiam duetų koncertui labai daug repetavome, aš supratau, kad mokytojo laikas baigėsi, šiandien jos mane gali pamokyti daugiau. Vadinu save profesionaliu mėgėju. O jos – jau tikros profesionalės. Labai geros dukros.
Išskirtiniai šventiniai koncertai „Neįtikėtini bardų duetai“ – gruodžio 18 dieną VDU Didžiojoje salėje Kaune ir gruodžio 19 dieną Vilniaus kongresų rūmuose. Koncertus ves aktorė Kristina Kazlauskaitė.
Interviu parengė Augustė Gittins
