Žmonės kartais įsivaizduoja, kad tarnauti kariniame orkestre yra labai lengva ir paprasta. Tačiau jie nesupranta, kad būtent todėl, jog visi taip galvoja, orkestro muzikantai nuolat siunčiami atlikti keisčiausių darbų.
Tarnaudamas orkestre, be nesibaigiančių žygiavimo pratybų, repeticijų, kėlimosi anksčiau už visus ir grojimo 6-ą ryte, kai kitų dalinių kareiviai atlieką mankštą, kartais dar kasu griovius, dirbu virtuvėje, einu į sargybą ir groju laidotuvėse. Afganistane vyksta karas ir į mūsų dalinį Guseve dažnai atveža cinkinius karstus su žuvusiaisiais Beje, laidotuvėse groti nori visi orkestro muzikantai, nes po laidotuvių visada duoda pavalgyti namų maisto, o prie kapo pagal rusų tradiciją atkemša degtinės butelį.
Kadangi mušu būgnus – dalyvauju visur. Šalia viso to kiekvieną dieną 18 valandą besikeičiantiems sargybiniams aikštėje groju maršą. Pirmoje dienos dalyje kasdien einu į paštą, nes čia turiu ir paštininko pareigas. Bet maloniausia dalis – šeštadieniai ir sekmadieniai, kai su orkestro estradine grupe grojame šokiuose karininkų kultūros namuose. Guseve yra vien kariniai daliniai ir lengvosios pramonės technikumas. Kareiviai į šokius ateina negausiai, tačiau salė visada pilna technikumo studenčių.
Neseniai, per Naujų metų šventes buvau paskirtas seniu šalčiu, todėl turėjau karininkų vaikams visą savaitę vesti eglutę. Porą kartų per dieną. Kelis kartus apsivilkęs raudona mantija ir užsidėjęs barzdą ėjau į miestą pasivaikščioti nevalingai sveikindamas visus praeivius su naujais metais. Pasveikinau net karinį patrulį, kurio darbas – gaudyti tokius kaip aš. Tuos, kurie be leidimo išėjo į miestą. Deja, patrulis nematė kareivio. Jis matė senį šaltį, todėl pakibęs ant šios mano meškerės lyg vaikas pasveikino ir mane su naujaisiais…
1987 VASARIO 7
Šiuo metu visoje Lietuvoje vyksta filmo „Kažkas atsitiko“ premjera. Kaip aš noriu jį pamatyti!
1987 VASARIO 11
Vakar mane ir mano orkestro draugą Audrių Naką paskyrė būdėti Gusevo divizijos štabo kontroliniame punkte. Pasakė, kad čia praleisime visą savaitę. Budėsime dviese.
Galvoje gimsta planas…
1987 VASARIO 12
Nuo kontrolinio punkto iki geležinkelio stoties – keli kvartalai. Pasiskolinau civilius drabužius. Kiek per dideli, bet man nėra jokio skirtumo. Aš noriu pamatyti „Kažkas atsitiko“.
Kontroliniame punkte yra telefonas, į jį galima paskambinti net ir iš Vilniaus. Tai nėra sudėtinga. Reikia tik žinoti slaptažodį. Skambini divizijos štabo komutatoriaus telefonu ir pasakai „apelsin“. Tada pasakai, su kuo tave turėtų sujungti ir jie sujungia.
Su Audriumi sutarėm veiksmų planą: aš naktiniu traukiniu važiuoju į Vilnių, būnu ten visą dieną, pasižiūriu filmą, kitą naktį paryčiais grįžtu į Gusevą. Kelis kartus skambinsiu Audriui pasiteirauti, ar manęs niekas neieško. Savo ruožtu Audrius skambins mano tėvams iškart jeigu manęs kas pasiges.Važiuoju.
Naktis. Apdulkėjusiame lange matau savo atspindį. Tai, ką aš darau yra draudžiama ir jeigu mane pagaus, geriausiu atveju pasodins kelioms paroms į hauptvachtą. Blogiausiu – teistų už dezertyravimą. Bet labai noriu pasižiūrėti filmą ir kaip jame atrodo mūsų grupė.
Negaliu to praleisti.
1987 VASARIO 13
Vilnius. Vasario vidurys. Drėgna ir šlapia. Pats depresyviausias metų laikas. Bet aš einu į „Planetos“ kino teatrą. Nusiperku bilietą antroje salėje. Laukiu, kada baigsis kino žurnalas po kurio rodys „Kažkas atsitiko“.
Nedidelė salė pilna žmonių. Tai pirmasis lietuviškas filmas, sukurtas kaip video klipas. Visoje Lietuvoje, visose kino teatrų salėse žmonės išgirs ir pamatys Vytautą Kernagį, Egidijų Sipavičių, „Antį“ ir mus – „Foje“.
Pirmoji filmo dalis – Vytautas Kernagis ir „Dainos teatras“. Komiški, nebylaus kino stiliumi nufilmuoti klipai. „Kaip gražu miške“, „Santechnikas iš Ukmergės“… Šių dainų dar mokykloje klausiau šimtus kartų. Labai smagu.
Antra filmo dalis – mes koncertuojame Kalnų parke. Pernai, 1986-ų spalį mane išleido iš kariuomenės nusifilmuoti. Atvažiavo žmonės iš Lietuvos kino studijos, davė divizijos politrukui porą butelių viskio ir tas išleido mane atostogų. Ne viską atsimenu iš to koncerto, nes ten man visiškai nurovė stogą. Niekada nemačiau tokio kiekio žmonių. Juolab, kad atvažiavau iš kariuomenės ir kontrastas tarp kareivinių ir pilno stadiono ošiančių žmonių buvo neįtikėtinas. Nuskamba „Distancija“ ir „Laužo šviesa“.
Labai keista, kad į filmą nepateko Egidijus Sipavičius, kuris taip pat filmavosi tame koncerte. Jis ten šoko breiką ir atliko savo „Breikas valdo mus kaip mašinas“. Hmmm…
Toliau „Antis“. Panašu, kad į jų klipus buvo įdėta daugiausiai darbo, nors į pabaigą man kiek prailgo.
Užsimaukšlinu kepurę ir kartu su visais žiūrovais išeinu iš kino teatro. Niekas manęs neatpažįsta.
Visą dieną, kas pusvalandi iš telefono būdelės skambinu namo ir klausiu, ar man neskambino Audrius iš Gusevo. Kol kas ramu.
Mano tėtis pasisiūlo mane nuvežti atgal į Gusevą savo zaporožiečiu, nors ir murma nepatenkintas, kad taip rizikuoju.
Parvežu Audriui naminio maisto. Niekas manęs neieškojo. Visas šitas nuotykis atrodo, kaip sapnas.
1987 VASARA
Tarnyba orkestre turi kelis labai didelius privalumus. Visų pirma, esame 20 jaunuolių, gyvenančių atskiroje kazarmoje. 12 lietuvių. Visą laiką turiu galimybę kalbėti savo gimtąja kalba. Kitas privalumas – čia yra labai daug skirtingų muzikos instrumentų. Išmokau net saksofonu sugroti „Summertime“. Kasdien praktikuojuosi mušamaisiais instrumentais. Yra net du pianinai ir kelios gitaros. Varinių pučiamųjų net neskaičiuoju.
Šiandien sekmadienis – laisviausia diena. Vaikštinėju po orkestro studiją pasikabinęs neįjungtą elektrinę gitarą ir brazdinu tuos kelis akordus.
Radau naują akordų rūšį. Savaip sustačiau pirštus ir gavosi tai, kas man patinka. Turbūt kas nors jau yra atradęs tai, tačiau šie akordai nuo šiol yra mano ir niekieno kito.
Jaučiu, kad gimsta nauja daina. Ritmas primena traukinį.
1987 SPALIS
Guliu karo ligoninėje Černiachovske.
Mane šiandien operavo. Venų išsiplėtimas. Pjovė ten, kur apendiksas, tik kairėje pusėje. Man regis, chirurgas buvo lengvai įkalęs. Dar buvo jausmas, kad nelabai nuskausmino, nes praktiškai viską jaučiau.
Kitą dieną po operacijos, toje pačioje palatoje irgi po operacijos gulintis baltarusis staiga pradėjo šaukti, kad „jūs lietuviai visi esate fašistai ir per karą mūsiškius žudėte“. Netrukus jis puolė muštis. Susikibome. Pajutau, kad siūlės tuoj plyš. Gerai, kad tą akimirką įėjo seselė ir mus išskyrė.
Kažkodėl man visa tai buvo juokinga.
Naktį ligoninėje visiškai tylu. Girdisi tik apie pirmą valandą nakties pravažiuojantis traukinys. Galbūt jis važiuoja į Vilnių?
Aš taip siaubingai noriu namo.
1988 VASARIS
Prisiminiau kaip pernai buvau pabėgęs dienai, kad pamatyčiau „Kažkas atsitiko“. Prisiminiau traukino garsą už ligoninės lango. Prisiminiau savo atspindį dulkėtame naktinio traukinio lange.
Jaučiu, kad manyje jau yra nauja daina. Apie traukinį ir pabėgimą.
1995 BIRŽELIS
Pradėjau įrašinėti savo pirmą solinį albumą. Turiu kelias naujas dainas ir kelias tokias, kurias kažkada parašiau, tačiau niekur niekada nepanaudojau. Kūrinius „Tu būsi toli“ ir „Pabėgimas“ parašiau dar tarnaudamas kariuomenėje.
Jau žinau, kad albumas vadinsis „Pabėgimas“. Taip ir yra. Man norisi pabėgti nuo savęs tokio, koks esu grupėje „Foje“, atrasti naujų spalvų. Tik reikės užrašyti ne „Andrius Mamontovas“, o „Andriaus Mamontovo“, kad gautųsi „Andriaus Mamontovo Pabėgimas“. Tarytum atlikėjo vardas ir albumo pavadinimas tampa neatskiriama žodine konstrukcija.
1995 RUGPJŪTIS
Albumas įrašytas. Nuėjau šiandien į muzikos parduotuvę ir apžiūrinėjau lentynas. Pastebėjau vieną dalyką: visi labai spalvingi diskų viršeliai susilieja į bendrą masę. Bet jeigu vidury labai margaspalvių albumu guli toks, kuris yra vienos spalvos, tai jis tame margumyne tampa tartum sala, kurios ieško akys. Nuspręsta – „Pabėgimo“ viršelis bus vienos spalvos.
Atėjau pas Ezopą iš grupės „ŽAS”, kurią neseniai prodiusavau. Jis dirba reklamos agentūroje ir moka maketuoti kompiuteriu. Visą dieną maketuojame kelis variantus.
Atsispausdiname.
Parsinešu namo, išdėlioju ant grindų ir klausiu Ingos, kuris pirmiausiai krenta į akis.
Ji parodo į juodą viršelį su balta kaukole.
1998 GEGUŽĖ
Birželio 1 dieną Vingio parke antrą kartą surengsime koncertą „Parama”. Tai bus mano pirmasis pasirodymas po paskutinio grupės „Foje“ koncerto toje pačioje vietoje prieš metus.
Jaudinuosi. Kol kas dar neturiu savo pastovios grupės. Repetuoju su „Lemon’s Joy“ ir styginių kvartetu „Chordos“. Igoris Kofas pasakė, kad negročiau gitara nes jis perims visas mano partijas, kad turėčiau laisvas rankas ir galėčiau būti „tikra žvaigždė“. Juokiuosi.
Pagrosiu šiandien kelias visiškai naujas, kelias senas dainas ir, žinoma, „Pabėgimą“. Juk tai kol kas vienintelis mano išleistas solinis albumas.
Visus metus jau keliauju su „Hamletu“. Gastrolių grafikas nesibaigia ir numatytas dar mažiausiai dviems metams į priekį. Ką tik grįžau iš turo po Kanadą, o po „Paramos“ važiuosiu į Austriją.
Inga jau devintame mėnesyje. Liko kelios savaitės, kai antrą kartą tapsiu tėčiu.
1998 BIRŽELIO 1
Grojam „Pabėgimą“. Vingio parke susirinkę žmonės atidžiai klauso. Suprantu, kad dar laukia ilgas kelias, kol mane nustos lyginti su tuo Andriumi, kuris grojo „Foje“. Tačiau kito kelio aš neturiu.
