Bilieto kaina 12 Eur.

VILNIAUS TEATRAS „LĖLĖ“
ATRASK MANE

Lietuviškas galvosūkis be pertraukos
I dalies drama suaugusiems

Inscenizacijos autorius ir spektaklio režisierius – Rolandas KAZLAS
Dailininkė – Neringa KERŠULYTĖ
Vaidina: Sigita MIKALAUSKAITĖ, Deivis SARAPINAS, Arnoldas JALIANIAUSKAS, Rolandas KAZLAS, Karolis Algimantas BUTVIDAS, Imantas PRECAS, Dainius TARUTIS
Inscenizacijoje panaudoti Seumaso O’KELLY apysakos „Audėjo kapas“ motyvai, Balio SRUOGOS, OVIDIJAUS eilių fragmentai ir fotomenininkų Algimanto bei Mindaugo ČERNIAUSKŲ darbai.
Trukmė: 75 min.
Premjera – 2015 m. spalio 8 d.

Aprašymas
„Spektaklį „Atrask mane“ apibūdinau kaip lietuvišką galvosūkį be pertraukos. Gyvenimas ir mirtis, praeitis, esatis ir lemtis – žmogaus, tautos, spektaklio ar bet kokio kito gyvo kūrinio – turbūt visada išlieka patys didžiausi galvosūkiai, o gal tiesiog vienas didelis ir amžinas klausimas. Šia savotiška alegorija teatro scenoje norisi kalbėti apie siūlą. Atminties, esaties ir gyvasties siūlą. Lietuvišką siūlą. Ar jis vis dar stiprus, ar nenutrūko?
Ar dar yra kas jungia mirusius, gyvus ir būsimus lietuvius? Ar tuo siūlu vis dar audžiamas mūsų lietuviškas likimas? O gal tai jau visai kiti raštai ir ornamentai, audžiami svetimų audėjų? Kartais atrodo, jog tas siūlas vos įžiūrimas, bet vis dėl to jis yra, o kartais – kad ir jo galo tuoj nebeatrasi bendrame margumyne…
Žinoma, trumpu teatro spektakliu neatsakysi į sudėtingus gyvasties ir lemties klausimus. Spektaklis ir jo pavadinimas „Atrask mane“ sykiu yra ir palinkėjimas pabandyti labai asmeniškai pajusti, ar dar gyva, ar nenutrūkusi ta nematoma gija, jungianti lietuvį su… ką gi – Lietuva. Kad ir kaip bandytum to išvengti, tačiau nėra kito tokio žodžio ir tokios gimtinės. Linkiu gerų atradimų.“ (rež. R. Kazlas)

Recenzijos
Nijolė Narbutaitė. GALVOSŪKIS KAIP GALVOSOPIS // „Šiaurės Atėnai“, 2015 12 11
[…Pirmiausia esu dėkinga režisieriui už įvardijimą, kad spektaklis yra inscenizacija. Spektaklio pradžia sukomponuota taip, kad pati jaučiausi lyg mokinukė, tuoj tuoj užlipsianti ant aktų salės pakylos ir įsijautusi pasakysianti savąją teksto dalį. Vėliau, jau apmąstymų fazėje, supratau, kad spektaklio struktūra labai artima miniatiūroms: vis užgęstančios šviesos, kurios pakeičia ankstesnę scenos būtį (vieno veiksmo spektaklyje), austinės lovatiesės, kurios čia sutveria, čia pradangina scenos personažus, teksto glaustumas jau ir taip trumpame glaustame spektaklyje. Miniatiūriškumas suteikė veiksmui trapumo, taip reikalingą baigtinumo pojūtį.
Vėlėliau išsikristalizavo suvokimas, kad buvau nebesančio teatro nebeįmanomame spektaklyje. Tokių spektaklių nebėra. Jis pernelyg klasikinis, pernelyg neįmantriai paprastas, be nereikalingo mandražo ir kamufliažo. Ką darysim su savim, tauta? Kaip save suvoksime – rytoj, po metų, dešimties? Ar turėsime jėgų ir drąsos šiuos klausimus kelti ir svarstyti? Kuo remsimės? Kokie žmonės ir kokios kartos išeina ir kuo galime juos pakeisti, jei bejėgiškai mataruodami kapstomės smulkmenų dabartyne?..]