Spektaklis „Baltas sodininkas“ pavadinimą pasiskolino iš Marcelijaus Martinaičio baladės, pagal kurią Vytautas Kernagis yra sukūręs jaukią, prasmingą ir rečiau girdimą dainą. Kas jis, tas baltasis sodininkas, kuris ateis ir pažadins? Ir kur nusives pažadinęs?

Spektaklis „Baltas sodininkas“ – tai kelionė po Vytauto Kernagio Lietuvą, klausantis jo dainų. Ne tik po išorinę – okupuotą, išsivaduojančią ir atgimstančią, bet ir po vidinę Lietuvą – sielos, vienatvės, amžinybės namus.

Tai nebus biografinis ar dokumentinis spektaklis, tiesiog sceninis portretas – keisto sovietinio bei post’sovietinio laikmečio ir dar keistesnio artisto, gyvenusio jame. Artisto, nepaklususio dogmoms ir štampams, kūrusio savas žaidimo ir gyvenimo taisykles, kurių pagrindiniai požymiai – optimizmas, žaismingumas, ironija su nedideliu melancholijos prieskoniu ir laisvė.

Neįmanoma scenoje atkartoti maestro Vytauto Kernagio žavesio, tad ir nebus stengiamasi tai daryti; spektaklyje maestro vaidmenį kurs du skirtingi skirtingų kartų aktoriai – skirtingų vaidybos manierų, skirtingai muzikuojantys. Kodėl Vidas Petkevičius ir Ainis Storpirštis? Lengviausia būtų išsisukti paprastu atsakymu – ogi todėl, kad aš juos mėgstu. Jie nerealūs, omg ir t.t. Bet iš tiesų, tai jie įkūnija skirtingas Vytauto Kernagio gyvenimo ir pažiūrų koncepcijas – Ainis labiau bravūriškas, revoliucingas, chuliganiškas, estetinis novatorius – toks jaunystėje ir buvo V.Kernagis. O Vidas – jau išminties, sielos atvirumo lygmenį pasiekęs Vytautas Kernagis. Ši amplitudė, nuolatinė priešprieša tarp sceninės kaukės ir nesumeluoto sielos virpesio – kiekvieno menininko duotybė ir kryželis. Ne tik Kernagio.

Manau, kad šis dvilypumas pasiteisins – dviejų skirtingų aktorinių ir filosofinių versijų, dviejų spektaklių egzistavimas. Spektaklis tuo ir bus patrauklus, kad žiūrovui norėsis pamatyt abi versijas – kluoniškesnę ir aštresnę Ainio, ir minkštesnę, jaukesnę, ramesnę Vido.